- pavelėti
- pavelė́ti tr. 1. NdŽ kiek skalbti, žlugti (daužant kultuve): Kiti nešdavosis da į upę, pavelė́davo [audeklą], pelenais da užbarstydavo Bsg. Su kultuvėm pavelė́ji pavelė́ji, išplauni ir tiesi Alz. Paema gi, padirba šarmenį, užpilia drobinius rūbus, pamirkia, pavelė́ja an sodželkos Rk. ║ vandeniu (su muilu ar skalbikliais) kiek švarinti, pamazgoti: Pavelė́siu [rūbus] karštam [v]andeny, rankos išsivelès, nušus Klt. Razkasė upę, nėra kur nė skaros pavelė́t Dv. | prk.: Pasakysiu viršininkui, tegul kiek pavelėja medžiotojišką sąžinę rš. | refl. tr.: Lakmonus pasvelė́siu koc Pls. 2. išmazgoti, nuplauti, išplauti: Pavelė́si [vilnas], i labai gerai, an avelės Pb. Pavelė́ju, supilu ir kiaulėm supeniu JnšM. Reikia eit ežeran pavelė́t kojas Antr. | refl.: Pati bliūdely[je] pasvelė́ju Rš. 3. Ser galėti skalbti: Bernai ir mergos jau papjauna, paaria, žlugtą pavelėja Vaižg. | refl. tr., intr.: Pasvelė́ju do pati Dglš. Pavelėt reikia vyrami, jų kiti nagai, nepasvelė́ja Drsk. 4. užmušti: Oi, diedule, tas arklys pavelė̃s visus LzŽ. Čartas pavelė́j[o] karves, pavelė́j[o] kiaules ir žmuoj ažsiliko biednas Lz. Atejo banditai ir tėvus pavelė́j[o] Lz. 5. primušti, sumušti: Griūdamas an žemės nosį pavelė́jo LzŽ. Ir moma pavelė́j[o] savą bernėką LKKIII200(Lz). | refl.: Bernai tuinais pasvelė́jo LzŽ. ×6. suskaldyti, sudaužyti: Pavelė́jo bliūdą LzŽ. Davai anas kult, padlogą pavelė́j[o] kirviu LzŽ. 7. NdŽ prk. kiek pabarti, pakeikti. \ velėti; apvelėti; atvelėti; įvelėti; išvelėti; paišvelėti; nuvelėti; pavelėti; parsivelėti; pervelėti; pravelėti; privelėti; razvelėti; suvelėti; užvelėti
Dictionary of the Lithuanian Language.